Lietuvos – Lenkijos jaunimo teatro  stovykla

Birželio 14 – 19 dienomis „Eglės“sanatorijos I ^B korpuso prižiūrėtojoms ir gyventojams atėjo jaunatviško entuziazmo bei bemiegių naktų savaitė – būtent šiomis dienomis I ^B korpuse gyveno teatro stovyklos dalyviai. Pusė iš jų buvo druskininkiečiai, šiltai priėmę kitą pusę – Lenkijos lietuvius iš Punsko ir Seinų.

Teatro stovyklos tikslas buvo per šias 6 dienas pastatyti bendrą lietuvių ir lenkų spektaklį Žalgirio mūšio 600 – ųjų metinių proga.

Darbai prasidėjo jau pačią pirmąją dieną. Pirmiausia iš daugybės idėjų, koks turėtų būti spektaklis, sukūrėme vieną. Paskui prasidėjo scenarijaus kūrimas, dekoracijų darymas, vaidmenų pasiskirstymas, muzikos atrinkimas ir pan. Kitomis dienomis, taip pat nieko nelaukiant, buvo pradėta statyti patį spektaklį – daug repetuojama bei tobulinama, kad tik viskas būtų idealu.

Vieną dieną paaukojome kelionei į Kauną, į karo muziejų. Ten ieškojome informacijos, galinčios būti mums naudinga spektaklyje. Visi stovyklautojai liko sužavėti įdomių eksponatų, pavyzdžiui: šautuvų, patrankų ar S. Dariaus ir S. Girėno lėktuvo nuolaužų. Apžiūrėjus visas ekspozicijas muziejuje dar turėjome truputėlį laisvo laiko, kurį praleidome kitoje žymioje vietoje, be kurios nepraeina nė viena ekskursija – „Akropolyje“ :).

Nors stovyklos metu daug dirbome, visvien rasdavome laiko pramogoms. Pirmos dienos vakaras buvo lietuvių vakaras. Jame didžiausias dėmesys buvo skirtas vardų įsiminimui ir susipažinimui. Antrasis vakaras – lenkų. Žaidėme daugybę įdomių žaidimų, kurių dėka dar labiau susibendravome. Savaime aišku, dar buvo naktys, kitaip sakant – „neoficialus bendravimas“, kainavęs daug nervų prižiūrėtojoms, bet davęs daug gerų emocijų mums – stovyklautojams.

Žinoma, būtų nuodemė pamiršti ir nepaminėti nuostabiausiųjų vadovių, daug prisidėjusių prie spektaklio sukūrimo ir negailėjusių nei kritikos, nei pagyrų – Astos, Onutės, Virginijos ir Irenos. Be jų spektaklis nebūtų buvęs toks puikus ir sulaukęs nemažai pagyrų. Daug prisidėjo ir būsimas choreografas Kipras, Onutės sūnus, laisvesniu metu grąžindavęs mus į vaikystės ir fantazijų pasaulį. Na ir, žinoma, Aušra bei Vita, savaitei virtusios paparacėmis ir fiksavusios visos stovyklos geriausias akimirkas.

Iš tiesų šios 6 dienos buvo nepaprastos, ir manau, kad visi stovyklautojai mielai dar kartą jas praleistų kartu, statydami dar vieną spektaklį.

Rimantės Navickaitės pasakojimas.