Praėjo beveik pusė Druskininkų jaunimo užimtumo centro vykdomo Europos solidarumo korpuso projekto „Veiklus jaunimas – veikli bendruomenė“ laiko. Pagal jo programą net trys savanoriai iš Italijos, Turkijos ir Sakartvelo savanoriauja Druskininkų miesto organizacijose. Nusprendėme pakalbinti savanorius ir pasiteirauti, kaip per šį laikotarpį sekėsi prisijaukinti miesto gyvenimą ir kokie įspūdžiai susidėliojo jų mintyse.

– Kaip apibūdintumėte šiuos praėjusius savanorystės mėnesius?

Elmar, savanoriaujantis Jaunimo užimtumo centre, paminėjo, kad pastarasis mėnuo buvo tikrai ypatingas, nes atlaisvėję karantino ribojimai suteikė daugiau galimybių susitikti su jaunimu ir tiesiogiai įsitraukti į veiklas, dalintis patirtimi ir susipažinti.

„Po atvykimo teko izoliuotis, po to buvo keli mėnesiai nuotolinio bendravimo, todėl jaučiausi šiek tiek vienišas ir negalintis savęs pilnai realizuoti, neslėpsiu, būdavo ir sunkių momentų, tačiau pokalbių su merginomis metu įsitikinau, kad visi jaučiamės panašiai“ – pasiguodė iš Sakartvelo atvykęs jaunuolis.

Beveik identiška patirtimi dalijosi ir savanorės Valentina iš Italijos, savanoriaujanti „Atgimimo“ mokykloje bei Zeynep iš Turkijos, savo laiką dovanojanti Druskininkų lopšelio-darželio „Žibutė“ bendruomenei.

Valentina sakė, kad pirmaisiais mėnesiais jai labai trūko žmogiškojo kontakto ir galimybės visiškai integruotis į savanorystės programą. „Na, o pastarieji mėnesiai – kur kas šviesesni, galiu eiti į mokyklą, dalyvauti pamokose, jaučiuosi laiminga, o grįžusi vakare esu maloniai pavargusi“, – šypsodama pridūrė mergina.

„Buvo tikrai nelengva atsidurti kitoje šalyje ir neturėti galimybės jos pažinti, tačiau adaptuotis man nebuvo taip sunku, kaip tikėjausi“, – antrino Zeynep.

– Ką savanorystė reiškia Jums dabar? Ar pasikeitė turėtas pirminis įsivaizdavimas?

„Savanorystė man reiškia savo laiko dovanojimą kitiems, nieko už tai nesitikint gauti atgal. Taip pat tai – puikus būdas praplėsti savo akiratį, pažinti naujas kultūras, laužyti nusistovėjusius stereotipus“, – suskubo atsakyti Zeynep.

„O aš noriu dar pridurti, kad, būdamas savanoriu, žmogus skleidžia solidarumo vertę ir tikėjimą, nes ypač šiuo sudėtingu laikotarpiu daugybė žmonių yra vieniši, apleisti ir jiems reikalinga pagalba. Todėl, skirdamas savo laiką, prisidedi prie bendruomeninių ryšių stiprinimo ir augi pats kaip asmenybė“, – antrino Valentina. Elmar turėtas išankstinis savanorystės įspūdis, prasidėjus programai nepasikeitė, tik sustiprėjo noras būti naudingam.

– Kokias savybes savyje pavyko atrasti?

„Pajaučiau nenumaldomą norą semtis žinių. Taip pat per šį laikotarpį supratau, kad esu kantrus žmogus ir pastebiu geras savo asmenybės transformacijas. Būtent dėl įgytos patirties“, – sakė Elmar. Zeynep taip pat pastebėjo, jog yra gebantis prisitaikyti bei kantrus žmogus.

„Kadangi turėjau nemažai laiko apmąstymams ir savęs pažinimui, pastebėjau, kad dažnai susikuriu tam tikrus lūkesčius žmonėms, situacijoms. Tačiau dažnai realybė gali būti kitokia, ir ji nuolat kinta, aš jos negaliu nei kontroliuoti, nei numatyti. Todėl mokausi prisitaikyti prie supančios aplinkos ir vadovaujuosi posakiu – „carpe diem“ (liet. mėgaukis kiekviena akimirka), –mintimis pasidalijo Valentina.

– Ką atradote savo savanoriaujančioje organizacijoje? Ar veiklos sutapo lūkesčiais?

„Visi lūkesčiai pasiteisino, jaučiu tutoriaus pagalbą veiklose ir mentorių palaikymą bendruose susitikimuose, tik kalbos klausimą būtų galima tobulinti“, – pirmoji suskubo atsakyti Zeynep.

„Aš atradau gražią darbo aplinką, svetingą mokinių ir mokytojų bendruomenę. Net prieš atvykdama čia, mano tutorė buvo pasiekiama ir atsakė į visus man rūpimus klausimus. Ji turėjo padrąsinimo žodžių dėl visų mano abejonių. Galiu įsivaizduoti, koks iššūkis buvo įtraukti mane į mokymosi kontekstą. Įprastais, ne karantininiais mokslo metais ši patirtis būtų kur kas intensyvesnė. Beveik visose pamokose dalyvauju labai aktyviai, mano tutorė skatina siūlyti savo idėjas ir jas realizuoti drauge su vaikas, kad turėčiau kuo įvairesnės patirties. Todėl jaučiu didelę motyvaciją savirealizacijai. Dar esu dėkinga tutorei, kad nuolat mane moko, jog nėra didelių klaidų – tik progos ko nors išmokti“, – emocionaliai patirtimi pasidalijo Valentina.

„Mano patirtis labai panaši, kaip ir merginų, – pritarė Elmar. – Iš esmės esu patenkintas savo pasirinkimu savanoriauti JUC‘e, galbūt paminėčiau tik tai, kad ten, iš kur esu kilęs, jaunimo centras yra kitoks, ten jaunimas susirenka ir mokosi kažko naujo, visada pilnas jaunuolių. JUC‘e jauni žmonės leidžia savo laisvalaikį ir veiklos yra organizuojamos kitaip. Dar pasigendu įvairesnio amžiaus jaunimo atstovų ir tikiuosi, kad, karantinui laisvėjant, dar teks galimybės daugiau jų sutikti“.

– Kokia kryptimi norėtumėte keliauti antrojo savanorystės etapo metu?

„Noriu mokytis lietuvių kalbos ir stengtis geriau komunikuoti savo organizacijoje bei turėti kuo daugiau kultūrinių kelionių po šalį“, – šypsodamasi dėstė Zeynep.

„Na, o aš nesu susidėliojusi tikslaus plano, tačiau tikrai norėčiau labiau įsitraukti į įvairesnes veiklas, sutikti daugiau žmonių, sukaupti unikalių patirčių. Ir dar noriu dažniau sakyti taip, nei ne“, – kvatodama mintį užbaigė Valentina.

O Elmar tikisi sutikti kuo daugiau įvairių mieste gyvenančių žmonių ir įgyvendinti daugiau veiklų su jaunimu.

– Trys dalykai, kuriuos norite padaryti, būdami čia?

Elmar: „Inicijuoti bendrą projektą su jaunimu; labiau prisidėti prie veiklų organizavimo JUC‘e ir už jo ribų; pakeliauti ir pažinti šalį“.

Valentina: „Pakeliauti; išnaudoti šio projekto teikiamas galimybes asmeniniam tobulėjimui ir profesionalios patirties įgijimui, kurią panaudosiu būsimoje profesinėje veikloje; tapti atsakingesne piliete: atviriau priimti tuos, kurie yra kitokie, taip prisidedant prie įtraukesnės bendruomenės kūrimo“.

Zeynep: „Nuvykti prie Baltijos jūros; sudalyvauti, lietuvių grupės koncerte; aplankyti kuo daugiau muziejų.

– Ką keistumėte ar darytumėte kitaip, jei pradėtumėte savanoriauti toje pačioje organizacijoje iš naujo?

Visi vienbalsiai nutarė – dėl griežtų pandemijos ribojimų būtų nukėlę savanorystės programą vėlesniam laikui. „Net dukart teko saviizoliuotis, tai nebuvo pati maloniausia procedūra“, – sakė Elmar. „Būdama Turkijoje, būčiau pradėjusi mokytis lietuvių kalbos, nes man ji labai patinka. Ir tikrai būčiau anksčiau pradėjusi tvarkyti dokumentus vizai gauti, nes tai pareikalavo labai daug laiko“, – kalbėjo Zeynep.

Druskininkų jaunimo užimtumo centro komandai tai – irgi nauja patirtis. Savanorius iš užsienio valstybių JUC priima pirmą kartą. Ir dar šalyje vyraujant ekstremaliai situacijai! „Nepabūgome, tikėjome savo jėgomis ir patirtimi, priėmėme savanorius ir kartu su jais keliaujame savanorystės kryptimi. Siekdami kuo labiau vieni kitiems padėti bei suprasti, kartą per mėnesį vykdome bendrus susitikimus, kurių metu aptariame savanoriškos veiklos eigą, socializacijos bei laisvalaikio aktualijas“, – įgyta patirtimi dalijosi JUC komanda.

Projektas: Active youth – active community (Veiklus jaunimas – veikli bendruomenė)

Projekto numeris: 2019-3-LT02-ESC11-006635

Projektą finansuoja: Europos solidarumo korpusas

Druskininkų jaunimo užimtumo centro informacija

• #activeyouth-activecommunity,  #europossolidarumokorpusas, #druskininkujuc