Liepos pradžioje JUC išlydėjo Gytę, kuri baigė savo savanorystę centre. Komanda ją apkabinimais palydėjo į naują etapą – būsimas studijas ir į atvirą glėbį priėmė naująją savanorę.

Guoda – savita, kūrybinga ir spalvinga asmenybė, jos pasaulis tyliai dūzgia tarp piešinių ir švelnaus kūrybos chaoso. Kalbėdama apie savanorystę, Guoda neslepia – tai žingsnis į naujus iššūkius ir savęs stiprinimą, taigi šis pokalbis šauni galimybė pažinti ne tik savanorę, bet ir drąsią asmenybę, kuri pamažu lipdo save – savaip. Nerkime į keisčiausius klausimus ir pažinkime Guodą! 😊

Guoda, kaip tau kilo mintis savanoriauti?

Apie JST programą išgirdau iš savo sesers Marijos, kuri savanoriavo JUC’e, jos padrąsinta nusprendžiau ir pati pabandyti. Be abejo, motyvuoja ir galimybė gauti papildomą stojamąjį balą už savanorystę. Taip pat labai džiugu, kad šią mano idėją palaiko ir tėvai – jie linki man pastiprinti bendravimo įgūdžius, kurie tikrai pravers tiek studijose ateityje, tiek būsimo darbo paieškose.

• Pokalbiui prasidėjus išsiaiškinome, kad Guoda yra labiau kavos, nei arbatos mėgėja, tad knietėjo sužinoti, kokios rūšies kavos puodelis ji būtų ir kodėl?

Geras klausimas, manau, būčiau „Pumpkin Spice Latte“ (kvapni moliūgų prieskonių kava), mano gimtadienis yra lapkritį ir tiesiog mano „vaibas” yra rudeninis. Net ir mano plaukų spalva šiek tiek primena moliūgus (juokiasi). Šiame kavos gėrime susilieja daug kvapnių prieskonių – kardamono, cinamono bei kitų – visa puokštė skonių ir sluoksnių, tad jis tikrai apie mane.

• Ar turi kokį daiktą, kuris tau yra sentimentalus arba slepia kokią istoriją?

Taip turiu, tai miela lėlytė, kurią man pasiuvo mama. Jai ji net įmezgė mažą širdelę – šis rankų darbo žaislas man labai brangus ir tikrai turi mano sielos dalelę, su ja kasnakt užmiegu.

• Koks gyvūnas tau atrodo artimas ne išvaizda, bet charakteriu?

Manau, jog tas gyvūnas būtų kapibara. Jos ramios ir draugiškos. Prieš kokius 5-erius metus atsitiktinai jas pamačiau naršydama internete ir tas vaizdas jų gulinčių versmėse tarp mandarinų medžių man pasirodė labai jaukus. Ir iš tiesų, kapibaros yra vadinamos gyvūnų pasaulio „taikos ambasadorėmis“, nes įkūnija ramybę, empatiją, draugiškumą ir gyvenimo paprastumą.

Beje, aš tikrai labai myliu gyvūnus – kartą net buvau prisijaukinusi lapę. Tiesa, iš pradžių ji nesiartino, tačiau po kurio laiko jau ėdė iš mano rankų. Dabar namuose auginu katę. Nors namiškiai iš pradžių ne itin apsidžiaugė nauju gyventoju, su laiku visi apsiprato, ir aš esu laiminga. Netgi audžiu mintį, jog ateityje galėčiau sieti savo gyvenimą su gyvūnais – pavyzdžiui, veterinarijos srityje.

• Ką veiktumei, jei pasaulis vieną dieną sustotų ir visiems būtų privalomas poilsis?

Mano poilsis būtų aktyvus – norėčiau nuvykti į Kiniją kartu su savo pussesere, pusbroliu ir sese bei aplankyti didžiuosius miestus. Noriu pamatyti tas ryškias neonines šviesas, pasinerti į „betonines džiungles“, kurios visiškai kitokias nei aplinka, kurioje gyvenu. Maudyčiausi, pirkčiau drabužius ir, žinoma, pieščiau – nes man tai pati geriausia meditacija. Tiesiog sėdėčiau traukinyje ar metro ir pieščiau portretus arba visa, kas pagauna akį ir mintį.

• Kokia muzika ar garsas tavo galvoje skamba, kai jautiesi savimi?

Yra toks vienas atlikėjas, kurio daina man sukelia nostalgijos jausmą. Jos klausydama nusikeliu į tokį vaizdinį: vasaros vakaras, važiuoju dviračiu ir giliai kvėpuoju šiltu oru, po to valgau arbūzą ir tiesiog džiaugiuosi.

• Jei būtum filmo veikėja – kokiame žanre tave rastume?

Tikrai žinau, kad būčiau animacinis filmukas – kupinas lengvo chaoso, bet kartu turintis savitą dėsningumą, tvarką ir ramybę. Tokius filmukus esu mačiusi dailės galerijose – jie primena „anime“ stilių su samurajais, vaiduokliais, persmelktus Kinijos ir Japonijos meno motyvų. Tai būtų keistas žanras, nes kontrastai man patinka ir tinka.

• Ką pasakytumei vaikystės sau, jei galėtumei pasikalbėti bent kelias minutes?

Nebijok išreikšti savo asmenybės – būk keista, išdykusi, garsi. Nebijok kalbėti apie keistus dalykus, nes tai esi tu, taip lengviausia atrasi savo tipo žmones su kuriais jausiesi gerai. Nebijok būti keista!

• Koks tavo santykis su mada?

Drabužiai man padeda save išreikšti, tačiau dažnai nerandu tokių, kurie man tikrai patiktų – o tie, kurie patinka, paprastai būna labai brangūs. Labiausiai mėgstu juos perdaryti ir susikurti galutinį variantą pati. Tiesa, profesionaliai siūti nemoku, bet kai pavyksta įgyvendinti savo viziją, apima labai geras jausmas. Dažniausiai drabužius perku iš antrų rankų ir perdarau juos savaip – pridedu daug keistų, įvairių, man artimų detalių.

• Kada paskutinį kartą tave kas nors maloniai nustebino?

Pamenu, kartą, vieną vasaros vidurnaktį, kaip įprastai žaidžiau kompiuterinius žaidimus ir mane pakvietė mama, jau galvojau duos kokių nors darbų rytdienai, tačiau atidariusi duris pamačiau ją su dviem iešmais šašlykų (visa mano šeima vegetarai, mėsos nevalgo) – jaučiausi tikrai maloniai nustebinta, labai laiminga, soti ir be jokių papildomų darbų 😀

• Ar turi mėgstamiausią vietą? Papasakok apie ją.

Kol kas tokios vietos dar nesu atradusi.  Druskininkai man asocijuojasi su pareigomis, mokykla ir veikla, labiau patinka atrasti naujas vietas ir plėsti akiratį, gal kada ateityje tokią vietą rasiu.

• Jei tavo mintys galėtų piešti – ką jos dabar nupieštų?

JUC: P.S. Su Guoda kalbėjomės iškart po JUC organizuotos „Savęs stiprinimo stovyklos“, kuri buvo gana intensyvi ir kupina veiklų. Tikėjomės išgirsti pavargusios merginos atsakymus, tačiau – anaiptol! Ji mus maloniai nustebino.

Guoda: jei mano mintys galėtų piešti, jos nupieštų vieną šiltą prisiminimą – matau save sėdinčią po medžiu, rankose baltieji serbentai, o tolumoje dundantis griaustinis. Būtent šis vaizdas dabar ryškiausiai iškyla prieš akis.

• Koks tavo slaptas talentas ar gebėjimas, apie kurį nedaug kas žino?

Galbūt dar nesu iki galo atradusi savo tikrojo talento, tačiau šiuo metu į galvą šauna viena stiprybė – piešdama portretus gebu gana tiksliai perteikti žmonių emocijas. Na, o jei galėčiau pasirinkti, labai norėčiau mokėti gerai šokti ir laisvai kalbėti vokiškai, nes man patinka vokiečių ir Nyderlandų atlikėjai. Mokėdama kalbą lengvai drauge dainuočiau vokiškas dainas (beje, rudenį vyksiu į vienos Vokiečių grupės koncertą Lenkijoje).

• Jei turėtumei savo asmeninį kvapą – koks jis būtų? Apibūdink.

Nesu didelė kvepalų mėgėja – man nepatinka, kai žmogus būna pasikvėpinęs. Gal tai ir šiek tiek ironiška, nes mano mama (Reda – „Gera Patarlė“) dirba su aromaterapija ir mūsų namuose gausu įvairiausių žiedų kvapų. Visada labiau vertinau natūralų kvapą – kai žmogus tiesiog kvepia savimi. Atrodo, kad kvepindamiesi žmonės tarsi maskuoja tikrąjį save, bando kažką paslėpti. Užuodusi stiprius kvepalus dažnai net nesąmoningai nusuku nosį. Niekada nejaučiau poreikio turėti savo kvapą – esu natūralumo žmogus.

• Kas tave labiausiai ramina po įtemptos dienos?

Mano tobulas nusiraminimo derinys – muzikos klausymas ir piešimas, tada laikas nejučia sustoja, lieku tik aš ir pieštukas. Tokiais momentais visa mano dėmesio koncentracija būna šimtaprocentinė – tai mano asmeninė euforija, meditacija ir tikras poilsis.

• Jei galėtumei nupiešti savo vidinį pasaulį – kokios spalvos jame dominuotų ir kodėl?

Paveikslas tikrai būtų labai spalvotas, jame dominuotų rožinė, ruda ir pastelinė geltona. Kodėl būtent šios spalvos? Užsimerkusi būtent jas dabar ryškiausiai matau – jos tikrai atspindi mane.

• Jei turėtum sudaryti ne patiekalo, o geros nuotaikos receptą – kokie ingredientai jame būtų?

Aš mėgstu gaminti ypač skanėstus, kada mama rengia įvairias edukacijas gaminu ir savo firminius lęšių blynus edukacijų dalyviams, na, o receptas gerai nuotaikai būtų toks:

Ingredientai:
– artimi žmonės,
– 800 g mėgstamos muzikos,
– 20 g laiko su mylimais augintiniais,
– 40 g kompiuterinių žaidimų,
– 40 g stalo žaidimų,
– ir 100 g šokių!

Patartina vartoti kasdien! 😊

• Ką pasakytumei žmogui, kuris nedrįsta pradėti kažko naujo?

Neleisk visuomenei „nulipdyti“ tavo asmenybės“, tą drąsiai gali daryti pats. Arba tu save lipdai arba tai daro kiti!

• Kokį bruožą ar savybę norėtumei savyje visada išsaugoti, kad ir kur gyvenimas tave nuneštų?

Norėčiau likti išdykusi ir neprarasti humoro jausmo, kurį jį turiu nuo mažens. Galbūt ne visada jį atvirai parodau aplinkiniams, tačiau artimųjų rate jis atsiskleidžia visa jėga. Taip pat labai norėčiau visada išsaugoti savyje vidinę laisvę.

• Kokį palinkėjimą sau skirtumei į ateitį?

Linkiu sau nebijoti užkalbinti nepažįstamų žmonių. Nors tai man ir kelia šiokį tokį iššūkį, noriu sąmoningai ugdyti savyje šią vidinę drąsą. Juk kartais būtent tie, kuriuos užkalbiname netikėtai, gali tapti artimiausiais draugais ar vertingais patarėjais.

Tikimės, jog šis interviu su Guoda padėjo jums geriau ją pažinti – šią jauną, kūrybingą, jautrią, spalvingą ir savęs ieškančią asmenybę. Nors ji dar tik pradeda savanorystės kelią, jau dabar matyti – tai mergina, kuri nebijo būti kitokia todėl, linkime, kad šis etapas padėtų jai augti, stiprėti ir dar labiau atsiskleisti – savaip.

Kaip sako pati Guoda – nebijokime būti kitokie, juk kitoniškume slepiasi mūsų unikalumas.

Fotografijos: @g.z. fotografija